" Aš pagavau Tavo ritmą, Tu mano".
APIE SANTUOKĄ (TĘSINYS)
...Nuomonė, kad visa namų veikla (darbas) turi būti perduota išskirtinai moteriai, reikia skaityti barbariška atgyvena.
Darbai tarp keturių sienų, kur yra virtuvė, namų tvarkymas, vaikų priežiūra, plovimas ir be to dar dvidešimt - trisdešimt kitų rūpesčių krentančių ant moters pečių vieno ryto eigoje, kur kas varginantys, nei arimas arba kitas vyrų darbas. Kuo daugiau įsipareigojimų mes privalome įvykdyti tam tikro laiko eigoje, tuo didesnį kiekį minčių energijos mes iš spinduliuojame į įvairias kryptis per tą laiką, taip kaip prie to reikia labai daug išsaugoti atmintyje: o tokiu būdu galime iš alinti save greičiau, nei darbu, prie kurio visa jėga sukoncentruota tiktai į vieną kryptį, pavyzdžiui, amato, kontoros ir apmąstymo veiklose. Toks negailestingas moters eksploatavimas žudo joje dovaną perimti naujas mintis, nes jėga, kuri būtų čia reikalinga, paversta į raumenų jėgą. Ir vyras per labai alinantį darbą praranda gabumą pagauti moters intuiciją.
Paversdami moterį juodadarbe, mes tuo naikiname ją, atimame iš jos jos specifinius moteriškus dvasinius talentus - įžvalgą ir naujų idėjų jautrų priėmimą.
Kitais žodžiais jos instinktas, galų gale, atbuks, jos intuicija bus suluošinta, jos įkvėpimo šaltinis išseks. Bus nutrauktas jos ryšys su kūrybinių idėjų aukščiausia tėkme, o tai pakenks kaip jos, taip ir vyriškajam protui, ir kartu su ja jis nusileis į dvasinių interesų žemesniąsias sferas.
Štai kodėl Kristus pasakė, kad Marija išsirinko geriausią likimą ne dirbti kaip Morta.
Dažnai statomas klausimas: kodėl moteris palyginus su vyru taip mažai dalyvauja labiau aktyviose kūrybos srityse - technikoje, išradimuose, mene? Bet be moters dalyvavimo, kaip be nesąmoningos įkvėpėjos, vyras nesukurtų ir nepadarytų nieko didaus - ne kaip užkariautojas barnių lauke, ne kaip užkariautojas meno ir technikos srityja. Būtent moteris išreiškia mintis, ji - siūsta Dangaus, visa kuriamas - ir jos nematomas darbas. Vyras priimdavo iš jos idėjas, net nežinant to, ji juk, pati neįtardama, perduodavo jam iniciatyvą ir įkvėpimą. Vienas nesąmoningai duodavo, kitas nesąmoningai gaudavo. Niekas iš jų nežinojo, kad tikrieji jų gabumai kažkaip nematomai susitikdavo kažkur ne fiziniuose kūnuose ir tiksliai pluoštai, persipindavo, gimdydavo naujas mintis ir užmačias.
Dievinimas Mergelės Marijos, Madonos kultas katalikiškame pasaulyje vyksta iš gilaus susižavėjimo prieš tai, kad ji buvo paskirta perduoti pasauliui Aukščiausiąją Išmintį Kristaus asmeniu. Šitas kultas simbolizuoja mintį, kad moters dvasios užduotis ir paskirtis - atnešti mūsų grubiam, apgailėtinam pasauliui daugiau išminties, žinojimo ir tikėjimo. Mergelės Marijos Dvasia buvo ryšyje su tais, neišmatuojamai tolimomis dvasios sferomis, , iš kur atsirado Kristus. Be savo artumo tam pasauliui, be ryšio su juo ji ar galėjo pagimdyti žmonijai fizinį kūną tokiai dvasiai, kaip Kristus? Vyras pasieks vidinio nušvitimo maksimumą tik tuo atveju , jeigu gerbs moterį, kaip pasiuntinę iš viršaus, kaip savo įkvėpėją. Iki to laiko, kol vyras nepripažįsta moters aukščiausiosios įžvalgos, jis pats negaus Nušvitusiojo jėgų.
Tai reiškia moteris visada kūrė, darė!
Vyras, kažkodėl nepripažįstantis tikrus sutuoktinės santykius jam, nuolat išjuokiantis jos mintis, įspūdžius ir nuojautas, su laiku atbukina jos intelektą ir intuiciją, žlugdo jos įkvėpimą ir nukerta jos ryšį su kūrybinių minčių tėkme.
Jis alina jos sveikatą ir savo pačio; neša žalą jos ir savo intelektui ir traukia save ir ją į labiau grubius ir žemus gyvenimo sluoksnius.
Abu - dalys ir jėga, sujungti į vieną bendrą beribe išmintimi.
Mitinis pasakojimas apie Minervą (Atėnę), iššokusią iš Dzeuso galvos pilnai ginkluotą, yra simbolis labai aukštos kilmės moteriškos išminties.
Moteris atneša iš aukščiausių pasaulių pažinimo grynuolius, vyro užduotis - perdirbti juos į menišką formą, padaryti iš jų briliantus, savo gabumų lygyje.
Moteris, žinanti sau kainą, reikalaus ir reikalaus savo kainos pripažinimo, be to neįkyriai, kaip koketė ar megera, o su išdidžia verte mylinčios karalienės, siekdama viskame patikti vyrui ir viskame padėti jam. Jeigu ji nepakankamai vertina ir neverčia vertinti savęs, tai ji pati atsakinga už visus tuos blogus įvykius. Kiekvienas privalo pats išsikovoti simpatiją ir pripažinimą savo vertės. Žinant, kiek kiti vertingi, mes neprivalome slėpti ir gėdytis to. Jeigu kiti tuo nesinaudoja ir nepastebi, tai mes patys privalome stengtis, kad jie pastebėtų: nes atiduodami save tiems, kas nepasiruošęs įvertinti mūsų, mes tuo prieš save nusidedam. Tokiu atveju mes didieji nusidėjėliai ir sąmoningi didžiųjų gabumų eikvotojai, kuriuos beribė sąmonė suteikė mums.
Meskite saują sidabrinių dolerių kelio miniai - visi mesis į jūsų dolerius, ir niekas už tai jūsų nepadėkos. Dažnai mes matome panašią, visiškai persieikvojančią simpatiją ir dėmesį ten, kur tai nereikalinga. Atiduodantis savo simpatiją tada daugiau kaltas, negu tas, kam jis ją atiduoda: lyg jis veltui meta ir eikvoja savo jėgą: simpatija - tai juk jėga.
Simpatija - jėga. Talentingas žmogus, galvodamas daugiau apie kitą, labiau vidutiniško, siunčia jam jėgos sroves, įkvėpimo ir energijos. Nelygiavertis apsikeitimas žalingai atsiliepia jo kūnui ir sielai. Jis duoda auksą, o gauna geležį.
Žemas intelektas, kaip vampyras, maitinasi kito sąskaita, bet sugeba priimti tiktai dalį didžiųjų gabumų, papuolančių į jo dvasinę sferą, - likusi beprasmiškai prapuola. Tuo labiau vidutiniškas žmogus gali būti tikruoju vyru, bet dar nesubrendusio iki pilno suvokimo savo amžinosios sutuoktinės! Sutuoktiniai pradeda suvokti tikrąją vertę jų sąjungos, kai juos jungia noras suteikti vienas kitam dvasinę sveikatą, kai visas jų gyvenimas nukreiptas siekti didžiojo tikslo...
There are no comments yet.
Leave your comment, start the discussion!