Per mažai įvertini žmogų, kuris bando atkreipti Tavo dėmesį. Tik praradus supranti, koks brangus Tas žmogus Tau buvo. Bet laikas nestovi, Tavęs nelaukia iki tol,kol Tu pasirinksi Tavo manymu teisingiausią kelią. Laikas eina ir viską padeda užmiršti. Turbūt kitiems padeda. Bet Tu (galbūt) vis dar atsimeni kažką brangaus iš tų laikų, kai mes švytėdami kalbėjome, kai neskaičiavom laiko būdami kartu, kai visa kita aplink mus neegzistavo, nes buvome per daug užimti vienas kito pažinimu.... Pameni? Susipažinom netikėtai, dar netikėčiau bendraut pradėjom. Ir tikrai nebūčiau pagalvojus, kad Tu gali man būti toks brangus. Žiūrėjau į Tave kaip į žmogų, nieko nereiškiantį žmogų. Svetimą. Ir Tau netrukdė niekas kas buvo susiję su manim. Galbūt tai ir buvo toji klaida, kad mums niekas netrukdė, kad pradžioj vienas kitam buvom svetimi žmonės. Tačiau kaip aš sakau „Likimas žaidžia“, žaidė jis ir tuo metu. Galbūt nekaltai, galbūt ir mes per naivūs buvom. Tik deja Tu viską pamiršai, o aš? O ar kada po visko paklausei kaip Aš? Ne.... Tau nebuvo įdomu. O gal net jei ir buvo, išdidumas neleido. Dabar tikrai praėjo per ne lyg daug laiko. Tu kažin ar ką atsimeni tokio, kas man yra neužmirštama. Ir iki šiol Tu nežinai ką jaučiu aš, ko noriu aš ir ko tikiuosi. Tavo manymu nieko nebeliko, tačiau su manimi ne likimas žaidžia, čia Aš išprotėjau, nes matau Tave visur, nes pati to noriu. Reikėtų gelbėti save ir pamirši Tavo vardą....bet gal galime pasikalbėti dar bent vieną kartą. Ramiai, apgalvotai. Galbūt tylėdami suprastume vienas kitą, tačiau būdami tik Tu ir Aš. Pameni Tu pats sakei, kad aš turiu teisę į antrąjį šansą. Galbūt kad ir po tiek laiko aš vis dėl to galiu juo pasinaudoti? Nieko nereikalaudama, nieko nesitikėdama. Galbūt galiu tą antrąjį šansą paversti į mūsų pokalbį, nuoširdų ir atvirą....

Like! 5