Kaip žinia penktadienį rodė Gerumo dieną. Žiūrėjau ir stebėjausi, kaip žmonės gali tokioje baisioje situacijoje šypsotis, džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais... Ech mano mama buvo viena iš tų "laimingųjų". Ji buvo tokia stipri, kad iki dabar aš jai pavydžiu ištvermės.... Aš per visą ta laiką mačiau tik pora kartų ją verkiant... Nors jai ir labai skaudėdavo ar jausdavosi labai prastai, bet ji visada šypsodavosi ir sakydavo, kad kai pasveiks darys tą ar kitą.....
Susimąsčiau... Kodėl Dievas toks žiaurus ir žmonėms siunčia tokią baisią ligą? Atsakymo deja neradau...Tiesiog, žinau tik tiek, kad ši liga pasibels ir į mano duris, tačiau aš su ja nekovosiu. Kodėl? Atsakymas gan paprasta, nebus dėl ko. Ir šiaip visos tos chemijos grauš mane iš vidaus ir kai liks manęs pusė vėžys pasitrauks, o kai atsigausiu ir atsistosiu ant kojų, pradėsiu džiaugtis gyvenimu jis vėl sugrįš ir pabaigs savo darbą. Žinau dabar jūs sėdit ir galvojat kokia aš pesimistė ir kad ši liga yra išgydoma.... Tačiau jūs visi labai klystate, nes Lietuvoms medikams nusispjauti į žmonių sveikatą... Kodėl aš taip kalbu? Todėl, kad žmogui pasako: "jei nesigydysi tu gyvensi pusė metų" o efektyviausi vaistai Lietuvai nėra pasiekiami. Pats susižinai, kad yra vaistų kurie mažiau kenkia nueini pas gydytoją pasakai , paprašai kad parvežtų o jis atsako:" Tai užpildykite prašymą, tada apsvarstys tada gal paskambins vaistų firmai na ir mažiausiai už pusės metų greičiausiai gausime vaistus" tai atsiprašau man jau jų nereikės.... negaliu pakęsti Lietuvos.... Jei tik bus galimybė bėgsiu iš čia....
Taigi, jei aš susirgsiu to niekas nežinos, o jei ir netyčia sužinos bus liepta džiaugtis akimirkomis su manimi, nes nežinia kuri diena bus paskutinė......

Kaip aš galiu būti stiprus kada man taip yra skaudu ir negaliu surasti jėgų.Žinok mes galim tai padaryt kartu......

Like! 7