Ir vėl aš sau meluoju. Ne tik sau, bet ir jam.
-Ne, tu man kaip vaikinas nerūpi, taip, kaip ir aš tau kaip mergina, aš Tavęs nepamirštu kaip draugo, kaip ir Tu manęs.

Ką aš čia paistalioju. Po šio pasakyto sakinio kilo dar didesnė sumaištis. Ir aš dar labiau pradedu save kankinti. Juk viskas kitaip. Aš Tavęs nepamenu kaip draugo, pamenu tik kaip vaikina. Pamenu kaip tą vaikiną kuris mane du mėnesius darė pačią laimingiausia, Tavo dėka šypsojausi ir mano visos laimės ašaros buvo tik dėl Tavęs. Tik va, viskas turbūt buvo per daug gerai, kad būtų tikra.
Nors tuo metu turėjau sparnus ir buvo noras skraidyti.
O dabar nei sparnų, nei noro.
Tačiau aš su pilna širdim vilties, kad kažkada aš atsiminsiu Tave tik kaip draugą

Like! 2