Kažkodėl visiems įprasta, kad pirmieji paprastai pasisveikina tie, kurie ateina vėliau, o ne tie, kurie jau ilgėlesnį laiką sėdi ir laukia ateinančio. Įdomus įprotis, gal net nepaaiškinamas, juk koks skirtumas, o gal čia žaidžia principai? Na bet šį kartą rinkdama uogas ir svarstydama įvairiausius dalykus mąsčiau nevisai apie tai. Kad jūs žinotumėt, kiek mintyse rašinių aš suspėju parašyti dirbdama.

Tikriauisai ne aš viena esu susitikusi pažįstamą ar draugą, kuris išvažiavo dirbti į užsienį, nes Lietuvoje neuždirbsi milijono pinigų nevogdamas. Ir tikriausiai ne vienas paklausęs, su kuo dar pabendrauji iš kažkada buvsios savos kompanijos, išgirsta atsakymą, jog nelabai su kuo, nes visi pamiršo, niekas nerašo ir nepaklausia, kaip sekasi. Išvažiavo ir atšalo santykiai, nutrūko ryšiai, baigėsi draugystė, nes emigrantas niekam neįdomus, kai yra taip toli. Skamba išties liūdnokai, bet... Bet kodėl mums likusiems čia turėtų būti įdomiau, kaip jiems sekasi TEN, nei jiems įdomu, kaip mes gyvenam ČIA? Ar Lietuvoje nieko nevyksta? Čia merginos neįsimyli, vaikinai neieško nuotykių? Gal čia niekas nesituokia ir neišsiskiria? O gal vaikai būdami maži pradeda kalbėti tik Airijoj, Anglijoj ar Norvegijoj? Gal čia gyvenimas niekada nesikeičia ir visiems visada nesiseka , kaip nesisekė tam žmogui, kuris dėl šios priežasties išvažiavo svetur? Gal susergama tik užsienyje, gal paguodos reikia tik būnant emigrantu, o gal tiesiog mūsų nei klausti nereikia, kaip mums sekasi, juk čia Lietuva, o lietuviai nemoka šypsotis, todėl bus persunku pakelti tas neigiamas emocijas, kuriomis mes nuolat dailnamės? Kodėl mums turi būti įdomiau klausytis, kaip nepažįstami praeidami šypsosi, nei jiems įdomu, kad esame patenkinti savo studijomis? Įdomu ir tai, kad mes viską sužinome ir nepklausę, ne tokie kvaili esame, kad nesuprastume angliškų komentarų po nuotraukomis, angliškų albumų pavadinimų ir angliškai paršytų post'ų facebook'e. Įdomu, kam jie skirti, tiems, kurie neparašo ir nepaklausia, kaip sekasi, o gal tiems, kurie yra naujieji draugai nuolat dovanojantys nuostabias šypsenas? O gal tai tiesiog atspindi, kaip žmonės patobulėjo kalbėdami angliškai? Kaip gi nepasigirsi, jei anglų egzamino laikyti net neišdrįsai, o dabar esi toks protingas.

Aš nieko nekaltinu, tiesiog man nepatinka girdėti grįžusių paukščių raudas, apie tai, kad jie čia svetimi ir niekam nereikalingi. O ar mes ten būtume reikalinigi?

Pasiklausius nuostabiausių istorijų, apie gyvenimą svetur, kartais imi galvoti, kad net pasikeitus ekonominei situacijai Lietuvoje, žmonės emigruos dėl praeivių šypsenų. Gal ir gerai, tuomet ir čia tikriausiai turėsime dėl ko šypsotis.

Lietuvoje viskas gerai, dirbu miške, renku uogas ir vežu į turgų parduot. Vasara išties vasariška, karšta, o liepos jau baigia nužydėt, tačiau tą nuostabų kvapą dar galima užsuosti ar bent jau prisiminti. Kaip mylėjau pasaulį taip myliu, neturiu kuo skųstis. Tikiuosi, kad tau viskas gerai. Kaip oras pas jus vis dar lyja?

Paskolinkit savo lietaus, nes pas mus viskas baigia išdžiūti.

Like! 3