Išblėso noras viską išpasakoti, išjausti ir išrodyti, benagrinėjant galimybes, šifruojant potekstes ir nagrinėjant pavadinime sudėtus skyrybos ženklus. Vis daugiau ir daugiau pasaulio lieka uždarame rate, kuriame net strazdanos ant draugės kambariokės pusseserės nugaros – pažįstamos. Proporcingai didėja ir atotrūkis nuo kažkokių žmonių, dariusių įtaką kažkada seniai seniai. Išties seniai.

- Beje, pieną, bandeles ir muilo burbulus iškeičiau į termosą su kava. (ausytės)
- Užaugai. (šypsenėlė)

Vasaris nesitęs amžinai. Kaip kad ir ruduo, patvoriais šlamantis sudžiūvusiais lapais, kaštonais vis atsimušiantis į Smetonos laikus menančių batų pakulnę ir nešantis tokią keistai baugią prietemą, klampią it močiutės kalėdinis kisielius, iš kurios išnirus jautiesi taip, it kažką nešvaraus parsineši ir į namus.
- - -

<...>
- O aš galėsiu ką nors užrašyti ant tavo sienos? Eilėraščių prirašyti?
- Galėsi, galėsi. Ką nors meniško ir gražaus užrašyti.

- - -
Iš dalies, Kalėdų laukiu todėl, kad savo senoviškąjį bendrabučio kambario karnizą galėsiu girliandomis apkaišioti, it kokiomis eglės šakomis. Ir mano tyla turės daug keistų žybsinčių šešėlių.

Like! 14