(pav. nuoroda: http://data.whicdn.com/images/18189046/6381675515_863410984c_z_large.jpg)
Tavo godžios rankos
irzlūs pirštai
įstrigo tarp šonkaulių
per arti mano širdies (J. Ivanauskaitė, iš „Šokis dykumoje“; Tyto Alba,
Vilnius, 2004 )
- - -
Nuo tos dienos, kai išvykai, kas naktį siųsdavau vilties ir stiprybės
užkalbėjimus į dangų, prašydama ramybės sau, ramybės tau; ribas peržengdavau kaskart,
kai tarpus tarp užkalbėjimų užpildydavau egoistiška siekiamybe – turėti,
viliantis, kad viskas bus taip, kaip ir būti privalo, mūsų likimai persipynė
delnų linijose, ten – mūsų pradžios ir pabaigos.
Mano naktys žydėdavo ilgesiu ir prisilietimais, kurių fantomai baugindavo ir
kviesdavo – ar į nuodėmę, ar į tave – aš nežinau, bet aušrai persiritant per
trečiąją laikrodžio rodyklę, šios nuvysdavo: košmarai tykodavo manęs ir
kankindavo, iš jų gniaužtų išsilaisvindavau tik suvokusi, kad užkalbėjimais
statausi sau narvelį, kuriame delnų chiromantija praranda savo galią. --
Dabar tu mane ir kvieti, ir veji nuo savęs. Kalbi apie pranašystes ir tykų
buvimą kartu, nežinomame didmiestyje, gūžiantis po dangoraižių metamais
šešėliais, kur neprivalu būti savimi ir turėti draugų, o paskui – visus žodžius
atsiimi, nesakai, ak, pajuokavau, nepyk, sakai: pasiilgau tavęs, bet esu
užsiėmusi kitais žmonėmis...
Jaučiuosi lyg sūpynėse: veidu – plojuosi į debesis, nugara – boružes renku nuo
dobilų atolų. Jei tektų rinktis – rinkčiausi bet ką, tik ne turėti teisę
rinktis.
There are no comments yet.
Leave your comment, start the discussion!