(pav. šaltinis: http://data.whicdn.com/images/62795749/large.jpg)

2.14 tikslo

M a n o i s t o r i j o s p r a d ž i a:

„Mielas Knysliuk,

dar nesakiau, bet Tavo kilometriniai įrašai įkvepia mane, o tai - gana gražus ir įdomus potyris (pastarosiomis savaitėmis). Nenorėdama būti apkaltinta asmeninių tikslų plagijavimu, skolinuosi tavo moto ir žygiuoju siekti savų tikslų.

Viliuosi, kad visi užsibrėžti tikslai įsigyvendins.“

N e / m a n o i s t o r i j o s m o t o ( p a s i s k o l i n t a s ): „Teorija yra tokia: jei kasdien eisime bent po mažą žingsnelį pirmyn, po kiek laiko norime to ar ne, turėsime rezultatą.“

M a n o ž i n g s n e l i s: dvi valandos kasdien, tobulinant rašymo įgūdžius.

P l a n u o j a m a s l a i k a s: iki 2013 rudens įpusėjimo (spalio mėn.)

P r i e m o n ė s: literatūra (skaitymas, analizavimas, išvadų pateikimas (spec. paskirties tinklaraštyje pasiskaitymai.wordpress.com)); rašymas – kūrybiniais/asmeniniais tikslais bei fizinis aktyvumas.

M a n o 2 . 1 4 t i k s l o: surasti atramos taškus savyje (prelemenarus tikslas, nepriklausomai nuo situacijos gali kisti).

***

Pirma diena. Sukčiavimas, – štai kaip galima įvardyti pirmąjį dviejų valandų kūrybinį seansą, kai ne tik užsiėmimus pakeičiau, o ir laiko nusukau. Beveik pusantros valandos praleidau skaitydama balsu ir mėgavausi kiekviena dainingai ištarta balse, pustoniu pakelta intonacija ar klaustuku, susiraičiusi lūpų kamputy. „Luka“ – štai kaip vadinasi knyga, kur dialogai įsilieja į tekstą, o veikėjai sudrumsčia mintis. Gardu gardu gardu!
Ilgainiui, nuslopus pasimėgavimui, it šaltkrėtys nukrėtė mintis – apie ką man rašyti? – šiuo metu svaigstu tikrąja šio žodžio prasme – gėlėmis; galėčiau valandomis žiūrėti į jas ir medituoti, supančiojus kojas lotoso poza. - - - atsakymo dar nesuradau.
Rezultatas. Gera pradžia – pusė darbo, sakoma. Nei pradžia, nei geru darbu nesinori pavadinti savo išsisukinėjimo iš pačios sumegztos situacijos. Gėda gėdinga. Ak - - -

Antra diena. Svarstau galimybę viską nutraukti, kol tai dar nevirto dar vienu fiasko mano fiaskų sąraše, o kartu stojuos piestu prieš tokias mintis, nes, nors žodis nevirto kūnu, mintys tapo konkretesnės ir vis dažniau prigaunu save svarstančią, ką galėčiau parašyti, ką norėčiau papasakoti, kokios galėtų būtų pabaigos tų trijų skirtingų istorijų, kurioms dar nesukūriau „namų“.
Pasivažinėjimas dviračiu ir striuki pasivaikščiojimai – padeda palaikyti tą „fizinį krūvį“, kuris baigiasi, vos uždarius vonios duris, po mankštos atodūsių. Mąsčiau apie gydomąsias grikių galias ir juokiausi iš sesers pokštų, regis, darau viską, kad tik nerašyčiau, nors tikslas mano ir ne toks.
Rezultatas. Lėkštas flirtas ir kiti dalykai, nesusiję su tikslu. Valio valio.

Trečia diena. Iš tiesų aš turėjau galimybę išplėšti iš dienos laiko sau, tiek knygai, tiek rašymui, bet noro – ne. Todėl, tas dvi valandas, skirtas sau, praleidau žiopčiodama priešais televizorių ir žiūrėdama serialą, o papildomas valandas skyriau draugei ir šampano taurei; visas iškilusias mintis suvalgėm kartu su marinuotų svogūnų užkandėlė ir išmynėm dviračiais, laukų takais.
Rytoj pasiryžau ką nors parašyti, antraip visos dienos virs ditirambais mano neveikybei.
Rezultatas: Flirtas su taksi vairuotoju ir kiti dalykai, nesusiję su tikslu. Ne valio.

Ketvirta diena. Ryte pažadino saldus maudulys kūne ir perkūnijos kakofonijos už lango. Lijo.
Įsidienojus dingo rytinė harmonija, visu svoriu užgriuvo fizinis bei emocinis nuovargis, o ir lietus liovėsi, vos tik nosį iškišau laukan, rankiodama sesers išmėtytus žaislus kieme.
Vienintelė įdomi mintis, persekiojanti mane, buvo ši – ką nors prašyti, ką nors parašyti. Turbūt, nieko stebėtina, jog išties suraičiau keleto sakinių pastraipą, na, bent teksto užuomazgą jau turiu, o ir netrukau pastebėti, jog rašyti pavyksta tada, kai liūdna ar skaudu. (R. rašė man apie mane: „geriausia eilėraščius rašyti, kai liūdna“.)
Rezultatas:
„ir mylisi ievos
ir gęsta žibintai,
beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai - - -

Regis, tiek to grožio ir likę, - trūkteli pečiais, kad nusibarstytum nuo jų nužydėjusius obels žiedus ir toliau stoviniuoji šešėlyje, neva, išlydėdamas pavasarį, pasitikdamas vasarą. O iš tikrųjų stebi tuos žmones, kurie vadina gyvenimątiesiogdalyku, ir svarstai, ar šie turi teisę tave nuliūdinti dabar, kai tiek daug iškentėta, patirta ir išlaukta. Trūkteli pečiais dar kartą, pasimuistai, tarsi sakydamas, kad nieko nežinai ir lėtai nupėdini iki suolelio pievų gale, ant kurio užsiropštus, taip gera ir lengva stebėti kaip viskas eina pro šalį: debesys, besiganančios karvės, gandrai, žirgliuojantys tarp aukštų smilgų, saulėlydžiai ir saulėtekiai bei pats gyvenimas, vesdamas paskui save žmones, kuriems šį vakarą privalu atleisti.“

Like! 2