(Foto šaltinis:http://data.whicdn.com/images/51540836/tumblr_mfgcugItrL1r6ss71o1_500_large.jpg)

Paimkit ir papurtykit mane už pečių, kad iki galo atsiloščiau kėdėje.

Pastarąsias kelias savaites nebuvo tokių sąvokų: mano kūnas, mano siela, mano planai, mano siekiai, biblioteka, noriu namo ar dar keletas, kurias taip lengva pamiršti, kad jų vieton kasdien stoja naujos. --- Paskui teko prabusti, nusiskusti kojas ir įsliuogti į pernykščius šortus, klubus suspaudžiančius taip, tarsi jų turėčiau ne du, o kokius keturis. Tada teko vaidinti šeimą ir nerūpestingą dukterį (šis žodis man visada skamba labai archajiškai), kuri giriasi, kad šįryt padarė šimtą dvidešimt atsilenkimų su trimis pertraukomis (nors jų buvo penkios ar šešios); dar ji nukniaukė stikline alkoholio daugiau, nei pastebėjo tėvai ir skanavo jį iš stiklinės, skirtos gerti tą gudrią kavą su dviguba „t“ raide, kurios pavadinimą visada užrašau su klaidomis; puodelis buvo jaukus, o ąselė – prie pat jo plokščios, it taurės pagrindas, dugno. Galėjau atkišti mažąjį pirštelį ir vadintis Stendforto mažąja moterimi, bet tik gurkšnojau saikingais gurkšneliais ir mėgavausi užklydusių kamanių draugija, kurias atvedė priešais saulę sirpstantys apelsinai.
Pastarąsias kelias savaites žaidžiau su degtukais – aš ir draugė. Kiekviena turėjome skirtingų priežasčių mėginti savas kantrybės ribas bei skirtingų motyvų, vedančių mus į priekį, kad ir viena nuo kitos. Naktimis bandėme suartėti, degtukų galvutes brėžėme viena kitai į pečius ir nugaras – degėme ir gesinome beįsiplieskiančius gaisrus: „Aš noriu tavęs, pasimylėkim! – Nenoriu aš, man galvą skauda... – Pasikalbėkim, ei!“ Dienomis buvome užsiėmusius bet kuo, tik ne savimi pačiomis. Neilgai trukus palūžome ir susispietėme krūvon, abi kartu. Aš tavo pasaulis, tu mano pasaulis, seniai sakiau tau tai, bet myliu tave, reikėtų dažniau tai sakyti, ak. Abejingumas sujungia ir suapvalina kampus, kaip kad mano šeimos turimas fotoaparatas, kuris visų nuotraukų kampus sušvelnina ir suapvalina.
Maniau, kad šis periodas, kuriame tąsausi, dar vienas mėnulio užtemimas ir saulės užtemimas, o dabar galvoju, kad visa tai – tai tik išbandymai, kaip kad toje pasakoje „Burtininkas ir jo mokinys“, kai po trijų išbandymų seka dar vienas, kurio negali įspėti, nes nežinai, kad dar ne viskas. Gal tai ir gerai, lupasi žvynais viskas nuo manęs, o aš tik paminu juos ir nukulniuoju į priešingą pusę, sakydama, kad ten bus geriau, ten manęs niekas nežino, ten dar nebuvau. (O gal tai tik pretekstas atsikratyti dar vienos išnaros ir nebesukti sau galvos.)

Like! 6