Atsiprašau visų skaitytojų, kad taip ilgai teko laukti naujos.
Ar tęsti šį kūrinuką?;)

-- Nu kaip bebūtų, va kavos atnešiau. – Kai atsikėliau skaudėjo galvą, tad kava buvo pats tas. Pasiėmiau telefoną, kuris buvo padėtas ant spintelės. Radau keletą žinučių. Viena iš jų buvo nuo Laimio.
- Žinau duosiu patarimą, - Tarė Arvydas.
- Na?
- Kai gauni žinutę nuo jo, net nesivargink skaityti. Tiesiog ištrink. – Tai pasakęs, jis paėmė mano telefoną, ištrynė žinutę, kurios net nespėjau perskaityti.
- Ei!
- Va čia parodžiau kaip pavyzdį, - nusišypsojo Arvydas. – Nepykau ant jo, kad taip pasielgė. Jis teisus, o kam man skaityti? Tik susinervinu.
Su Arvydu ir Austėja nusprendėme eiti apsipirkti. Lauke buvo puikus oras, visada mėgau tokį orą, saulė švietė, pūtė šiltas,nestiprus vėjas. Kai nuėjome į parduotuvę pirmiausia puoliau prie šortukų, palaidinių. Mėgau ryškias spalvas. Vėliau Arvydas mane pasikvietė.
- Žiūrėk ši suknutė labai graži, - nusišypsojo.
- Na taip.
- Tai pasimatuok.
Netrukus išėjau iš matavimosi kabinos su ta sunkute, žinoma Arvydas be kalbų ją nupirko, bet man nepatiko, kad jis man vis kažką pirkdavo. Vien dėl to pakeliui į kavinę susiginčijome.
- Ar jūs galit ramintis?! – Sušuko Austėja.
- Nu tai ar aš šį kartą neteisi?
- Sesut, pasakyk jai, kad ji neteisi.
- Jūs jau mane žinokit abu nervinat. Einam į kavinę. – Nusišypsojusi tarė Austėja.
Kai įėjome mano dėmesį iš karto patraukė keletas vaikinukų, kuriuos mėgino išvaryti padavėjos, bet joms sekėsi ne kaip. Tuos vaikinus aš pažinojau kai draugavau su Laimiu juos dažnai matydavau, puikiai sutarėm. Nenustebau kai tarp jų pamačiau ir Laimį.
- Pažįstami veidai, - pakuždėjo Arvydas.
- Mhm.
- Ir visi tie veidai apsvaigę nuo narkotikų. – Ironiškai tarė Austėja. Tylėjau nieko nesakiau. Stebėjau kas toliau vyksta. Pamačiau ateinantį Laimį.
- Nieko nesakyk. – Pakeltu tonu tariau Arviui. Tas nieko neatsakė.
- Ooo kokie žmonės. – Priėjęs tarė Laimis.
- Ko nori?
- Nu va galvoju pasisveikinsiu. – Ir jo juokas.
- Eik pas savo draugus. Nereikalingas tu čia, - piktai tariau.
- Na nebūk tokia.
- Narkotikų plitimą lemia rinkos dėsniai. Už šią prekę gaunamas lengvas pelnas, o didelė rizika ją parduodant visuomet dosniai atlyginama. – Arvydas šiuos žodžius tarė Laimiui. – Blogą kelią pasirinkai.
- Ne tau man aiškinti.
- Tave išmesti ar pats išeisi.
- Jis išeis pats. – Tariau. Bijojau, kad jie nesusimuštų. Visa laimė, kad jis pasuko link durų.
- Tai dar ne pabaiga, - grėsmingu žvilgsniu Laimis pažiūrėjo į Arvydą.
- Einam iš čia, - atsistojusi pasakiau.
- Bet kodėl?
- Nes nuotaika man dingo, o jei jis vėl grįš? Kas tada? M?
- Sėsk tu tik. Nusiramink nu. Aš tai nesuvokiu, kaip tu taip gali elgtis. Liepi man jam nieko nesakyti, kaip tokiam nesakyt nieko? Va ateina ir prie tavęs kabinėjasi. O tu dar tylėti liepi? Tau gal patinka kaip jis taip?
- Nereikėjo nieko jam apie narkotikus sakyti? Kam gi tu jį ignoruoji? Ar tau lengviau nuo to. Jis dar labiau tik kabinėsis. Va pažiūrėk jau skambina.
- Nu, o tu žinoma nesugebėsi nepakelti. – Po jo žodžių aš atsistojau ir išėjau. Susinervinau. Pikta pasidarė. Išsikviečiau taxą ir važiavau tiesiai namo. Pakeliui paskambinau Gerdai susitarėm vakare eiti kur nors pasibūti. Grįžau namo. Radau nuo mamos raštelį: Dukryt, maistas šaldytuve. Aš ir tėtis pas senelius, jie serga reikia juos prižiūrėti. Mėgaukis puikiu oru. Ant spintelės palikti pinigai tau. Iki.
Nuėjau į kambarį, atsidariau spintą ir svarsčiau kuo apsirengti, atidariau stalčių ir ten radau nuotrauką kur aš su Laimiu. Pasiėmiau ją atsisėdau ant lovos ir stebėjau ją. Nežinau kas man pasidarė. Viską prisiminiau. Juk aš stipri kartojau patyliukais, juk aš stipri... Numečiau nuotrauką į šiukšliadėžę. Vėl nuėjau prie spintos išsitraukiau sijonuką bei palaidinę. Suskambo mobilusis. Nuėjau link tašės.
- Klausau.
- Ko tu vis pyksti?
- O kodėl man nepykti?
- Tu gal ką veikt neturi?
- Žinai, tavo tiesa neturiu ką veikti.
- Ironizuok, ironizuok...
- Gerai aš kalbėt negaliu.
- Kodėl?
- Einu dabintis.
- Kur eisi?
- Kur tik norėsiu, bet be tavęs.
- Dar pažiūrėsim. – Piktu tonu tarė Arvydas. Pokalbis pasibaigė. O aš iš karto pakviečiau Austėją eiti su manimi ir Gerda. Ji sutiko. Po valandos jau stovėjau prie Gerdos buto durų, laukiau kol kas nors atidarys.Duris atidarė Arvydas.
- Gerda! – Aš tai atsiminsiu, - Sušukau.
- Pamirši, - Ir jos juokas.
- Tai gal pakalbam?
- Gal ne. Ir leisk man eiti. – Arvydas laikė mane ir neleido niekur eiti.
- Turi du pasirinkimus. Skirti man dešimt minučių pasikalbėti su tavimi, arba visą vakarą sekiosiu tave.
- Neerzink geriau.
- Čia aš rimtai.
- O tu nepagalvojai, kad tuoj pat galiu imti ir išeiti.
- Kas tave paleis? – Ir jo juokas. - Neraudonuok iš pykčio, tau tai patinka. – Tarė jis. – Ir nesinervink raukšlių atsiras, grožiui kenkia.
- Turi penkias minutes.
- Dešimt.
- Penkias.
- Aštuonias.
- Aštuonias!
- Gerai, gerai tik nerėk.
- Laikas eina...
-Atsiprašau, persistengiau.
- O kiek kartų jau taip sakiai? Vis tiek tu išvadų nedarai.
- Pažadu pasitaisyti.
- Aš tikiuosi.
- Tai kur eisit?
- Pasibūt kur nors.Gali ir tu eiti jeigu nori.
- Tuoj. Tik luktelk. – Netrukus pro duris įėjo dar keletas žmonių. Gerda ir Austėja pradėjo kikenti.
- Šmaikštu labai mielos draugės.
- Tu juk su Arvydu, o mums reikia kadrų.
- Durnės nu. – Sukikenau. O vakaras iš tiesų parėjo linksmai, nuvažiavom į Arvydo draugo sodybą, šokom, linksminomės ir taip iki pat ryto.
Pabudau apie 12h su skaudančia galva, mane prižadino skambantis mobilusis telefonas.
Skambino Laimio mama. Jautėsi, kad ji verkia. Ji maldavo susitikti su ja. Pasakiau, kad į vakarą pas ją užsuksiu. Kažkada jo mama, man buvo tarsi antra mama. Ji visada mane pasitikdavo su šypsena, mama buvo pasakojusi, kad kol buvau komoje ji vis ateidavo atnešdavo gėlių, bet kai pabudau iš komos iki šiol pas ją taip ir nenuėjau. Pasijutau kalta, kad taip ir nutraukiau tą mūsų draugystę. Juk mama nekalta, kad jos sūnus asilas. Nusprendžiau nepasakoti nei Arvydui, nei Austėjai kur ruošiuosi eiti. Po pietų Arvydas mane parvežė namo. Atsisveikinome ir jis išvažiavo. Grįžusi namo persirengiau, susitvarkiau plaukus ir nuskubėjau ir parduotuvę. Nupirkau Laimio motinai didelę dėžę saldainių ir nuskubėjau pas ją. Kol važiavau taksu mintyse rinkau žodžius ką jai pasakyti juk tiek laiko praėjo...
Išlipau iš taxi, nedrąsiai įėjau į laiptinę, nusprendžiau lipti laiptais iki penkto aukšto. Tiek prisiminimų čia šioje laiptinėje, kadaise čia buvau laiminga ir dalinausi savo laime kartu su juo. Štai butas, nedrąsiai spaudžiu durų skambutį, ranka dar niekada taip nedrebėjo. Duris atidarė moteris tamsiais plaukais, ji buvo iš tiesų pasikeitusi.
- Laba diena. – Virpančiu balsu tariau.
- Kristute, šitiek laiko... – Nereikėjo nei žodžių tiek jo mamos tiek mano akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Užeik mieloji.
- Laimio nėra?
- Ne, jauskis kaip namie. – Juk kažkada čia taip ir jaučiausi eidama link virtuvės mąsčiau.
Su Laimio mama išgėrėme arbatos, pasišnekučiavome.
- Kristute, tikriausiai supranti, kad ne šiaip sau tave čia pasikviečiau. Turiu didelį prašymą, jeigu negalėsi to išpildyti suprasiu.
Aš nesigilinsiu ir neklausiu dėl ko su mano sūnumi išsiskyrei. Tik žinau, kad jis turi begalinį norą tave susigrąžinti.
- Na taip, bet jums derėtų žinoti, kad aš neturiu to tokio begalinio norom, kaip jūs sakot, būti su juo.
- Tu tikriausiai žinai, kad mano sūnus vartoja narkotines medžiagas, bet tikriausiai nežinai, kad aš sunkiai sergu, man vėžys Kristute. Nežinau kiek aš dar gyvensiu. Aš tik turiu prašymą, būk gera nepalik jo vieno.
- Pirmiausia aš dabar jūs... Nesijaudinkit aš grįšiu pas jūsų sūnų. – su ašaromis akyse tariau. ..