http://emo-wallpapers.blogspot.com/2011/03/emo-girl-angel.html

-------------------------------------------------------------------------

Atsisėdom prie lango esančio staliuko ir užsisakėm po kavos puodeli.Kalbėjoma apie viską, muziką,gamtą,orą ,bet kai paklausė apie mano praeitiį,kąip gyvenu ,ką veikiu,mano lūpos sustingo.

-Aš nenoriu dabar kalbėt apie praeitį,o ką veikiu?Sėdžiu ir gurkšnoju kavą su tavim,-atsakiau.

Ir mes abu nusiuokėm.

-O gal bent vardą tavo galiu sužinot?-su šypsena paklausė jis,-aš Edvinas.

-O aš Emilija-tariau ,- bet visi vadina Ema.

Sedėjom ir klabėjom,apie viską.Edvinas yra advokatas,bet mėgsta muziką ,groja gitara,mėgsta sportą,bet nekenčia dviveidžių.Sedėjom ilgai.

-Gal paimam dar kavos išsinešimui ir einam pasivaikščiot?-paklausė Edvinas.

-Kodėl gi ne,-tariau.

Ėjom miesto centru ,saulė vis labiau leisdosi,dar nebuvo vakaras,bet jis artėjo nežmonišku greičiu.Kalbėjome ,juokėms ir atrodė viską užmiršau ,užsitrigau šioje laiko atkarpoje.Buvo gera eit ,juoktis ir nepergyvent dėl nieko.Bendraut laisvai ir būti savimi,niekam nemeginti įtikti ,nes man nerūpėjo,ką kas pamanys,nes išsiskirs keliai ir gal niekada nebesusikirs.Tiesiog ėjau ir buvau savimi linksma,draugiška,nuoširdi ir su šypsena veide.

-Žinai tu atrodai ,kaip kita mergina.Tą dieną kai parsinešiau tave ,tu buvai kaip maža mergaitė kuri pabėgo nuo viso pasaulio.Kaip angelas kuris neteko savo sparnų,visa nuvargus,apsiverkus ,sužeista.O dabar tokia švytinti, laiminga ir tavo šypsena,ji tiesiog verčia ir mane pati šypsotis,-kalbėjo Edvinas.

-Bet tu ir pats atrodai laimingas.

-Su tavim taip,bet gyvenime....Gyvenime viskas sudetingiau ir sunkiau ,o su tavim viskas atrodo kaip niekis,-jis nusijuokė ir mes ėjom tolyn.

Kurį laika tylėjom, jis buvo savo mintyse ,o aš savo.Saulė leidos vis žemiau ir žemiau.Vakaras atrtėjo.

-Na ką aš jau eisiu namo,-tariau.

-Gal galiu tave palydėti?

-Nebetn iki mašinos,bet ji yra tolokai.

-Nesvarbu,man bus smagu su tavim dar pabūti,-tarė Edvinas.

Ėjom tiesiu keliu,aplink skūbėjo žmonės,o mes ėjom iš lėto,niekur neskūbėdami,lyg nenorėtumem išsiskirti,iš šalies gal taip atrodė,bet mes apie tai net negalvojome tiesiog buvo gera eiti ir juoktis,kalbėti ir tylėti.Kai priėjom prie mašinos Edvinas paklausė:

-Gal galėčiau gauti tavo numerį?

-Mhm Edvinau,aš nesu pasiruošus naujiems santykiams,-tariau.

-Bet aš nieko ir nesiūlau ,aš ir pats jų nenoriu.Tiesiog man patiko bendraut su tavim ir man trūksta tiesiog to paprasto bendravimo,aš nenorėjau,kad pamanytum kažk ne taip.

-Na jei taip gerai.Manau kokią dienną galėsiu tave supažindinti su savo draugais ir broliu ,tūrėtu jie tau patikti.

Įsėdau į mašiną,kurią paliko Lukas išvažiuodamas ir nuvažiavau į ne toli namų esančia paruodutevę.Pasėmiau raudono,saldaus vyno.Parvažiavusi pasipjauščiau sūrio ,įsijungiau filmą „Be abejo,turbūt“.Žiūrėjau juokiaus ir masčiau,nes vis širdis suvirpėdavo pagalvojus apie Mantą,aš neverkiau,bet liūdesys apimdavo,jo man trūko,bet širdis vis rimo.Buvo skaudu,bet nebe taip ,gal išmokau paleist,o gal tiesiog nebemoku mylėt,o gal nemylėjau,bet kaip bebūtu ,man dar skaudėjo ir virpėjo,bet nebe taip deginančiai....

Vertinkite :)

Komentuokite ;)

Nepykit už klaidas ;)

Like! 22